Gimdymas su šypsena

Konsultacija telefonu: 8 687 64757

AIDAS IŠ ĮSČIŲ


AIDAS IŠ ĮSČIŲ

Dar negimusio vaiko psichinis gyvenimas įsčiose. Ar tai tiesa, ar mitas?

Dabar jau mažai pasilieka žmonių, negirdėjusių apie tai. Tačiau dar daugiau yra skeptikų: „O kaip tai sužinojo?“, „Tai reikia dar įrodyti“ ir t.t. O dar kai kas pasamprotauja: „Na, sakykime, kad yra ten kažkoks psichinis gyvenimas iki gimimo, tačiau kokį tai turi ryšį su manimi, suaugusiu žmogumi? Su visa žmonija? Nejuokinkite žmonių“.

Kokiu būdu emocinė-psichologinė informacija, tame tarpe, vienos ar kitos motinos mintys ir jos veiksmai, pasilieka mažylių atmintyje iki gimimo? Kaip nusėdusi informacija, sudaranti mūsų sąmonę, aktyvuojasi ir vėliau turi poveikį mūsų mąstymui ir elgesiui? Ar ne su tuo susijęs didžiulis bet kokios visuomenės žmonių, psichologinis ypatumas, kur negalima surasti vienodai mąstančių žmonių?

Žinių sritis, nagrinėjanti dar negimusio vaiko psichinį gyvenimą, jo reikšmę, pasekmes asmenybei ir visuomenei, nusėdusiai iki gimimo informacijai, pavadinta prenataline (t.y. nėštumo periodas – nuo pastojimo iki gimdymo veiklos pradžios) ir perinataline (t.y gimdymo periodas nuo sąrėmių pradžios iki vaiko gimimo, įskaitant pirmą parą po gimimo) psichologija, pradėjusi savo mokslinį kelią nuo 20 amžiaus trečio dešimtmečio. Prenatalinė psichologija jungia įvairias mokslines disciplinas, jų bandymus paaiškinti pačios ankstyviausios žmogaus gyvenimo stadijos patirtį. Būtina susipažinti su prenatalinių įspūdžių išsisaugojimo atmintyje  patvirtinimais, kurie turi poveikį asmenybės supančio pasaulio suvokimui.

Mes dargi neįsivaizdavome, kokie galingi pakitimai įvyksta zigotos kelyje iki vaisiaus ir toliau iki paauglio ir suaugusio žmogaus. Mums buvo savaime suprantama, kad mūsų mintys, sprendimai ir elgesys susiję su patirtimi, kurią įgauname po gimimo. Tačiau mūsų patirtis, įgauta vystymosi įsčiose, gimdymo metu ir po gimimo, niekur neišnyksta, o pasilieka mumyse, mūsų pasąmonėje. Tolimesnė patirtis atsideda ant buvusios ir viskas kartu nulemia mūsų mąstymą ir elgesį, kuris yra aktyvumo atspindys, tame tarpe to „mažylio“, kuris sėdi mumyse su nesąmoningomis žiniomis, įgautomis dar iki gimimo. Nereikia galvoti, kad pasąmonė ir sąmonė atskirti. Mes dabar žinome, kad tarp jų nėra kliūčių.

Šių žinių sritis sparčiai vystosi. Daugybė pavyzdžių įtikinamai įrodo, kad apart trejų – vaikystės, subrendimo ir senatvės – realiai egzistuoja „ketvirtas pasaulis“, o tiksliau pirmas, iki gimdymo. Nuo pastojimo viso nėštumo metu iki pat gimdymo vyksta aktyvus negimusio vaiko aprūpinimas informacija per jo emocinį suvokimą, aktyviai funcionuojančią atmintį ir palaipsninį pojūčio organų  bei nervų sistemos įsijungimą.

Prenatalinis periodas sklandžiai pereina į  naujagimystės  ir vaikystės periodą, patvirtindamas žmogaus gyvenimo nuo pastojimo tęstinumo idėją. Daug to, kas išgyventa ir suvokta iki gimimo, pasilieka atmintyje: tos  bendrijos kultūra, kurioje gimstama, buitiniai ir religiniai prioritetai, šeimos papročiai turi poveikį individui per visą gyvenimą. Priklausomai nuo to, kas dominuoja, jis išsineša meilės, pagarbos, paklusnumo arba, atvirkščiai, neapykantos, veidmainiškumo, prievartos pojūtį.

Nustatytas ne tik negimusio vaiko psichinis gyvenimas, bet ir nurodomas jo jautrumas pre- ir perinataliniam stresui. Ypač daug vertingo nustatyta vienoje iš svarbiausių problemų – prenatalinei psichinei traumai, jos priežastims bei psichinių ir psichosomatinių sindromų bei susirgimų pasireiškimui, agresijos ir autoagresijos formoje. Patirtis, įgyta iki gimimo, nulemia asmeninį žmogaus likimą, o kartais ir bendrijos, dargi žmonijos likimą, jeigu žmonės su destruktyvia prenataline patirtimi, pastiprinta  po gimimo, tampa partijų ar valstybių vadovais. Įvairūs psichoterapijos metodai – psichoanalizė, hipnozė, psichoterapija  ir kt. – išaiškina psichinę traumą ir kartu susilpnina arba pašalina jos poveikį.

Pre- ir perinatalinė patirtis atsispindi papročiuose ir įvairių bendrijų tradicijose, kultūriniuose paminkluose – pasakose ir mituose, o taip pat dailėje ir literatūros kūriniuose. Ten egzistuoja pre- ir perinatalinė simbolika, paslėpta nuo nenusivokiančio žvilgsnio. Pavyzdžiui, pasakose ir mituose placenta ir virkštelė,  lyg vualiu padengta, egzistuoja kaip gyvenimo nešėjų simboliai, individo gynėjai. Su tais dviem būtinais žmogaus gyvenimo atributais gimdoje, susiję tokie reiškiniai, kaip vorų ar gyvačių baimė. Išties, vaisiaus pusės placentos struktūra su jos išsišakojusiomis kraujagyslėmis primena vorą. Jeigu turėti omenyje, kad mažylio akys gimdoje jau gali skirti jį supantį pasaulį, tai jis gali įsiminti kažkokius vaizdus, kuriuos mato aplink save (pavyzdžiui, placentos kraujagysles). Po gimimo šis neaiškus vaizdinys, sugretinus su atitinkamu supančio pasaulio objektu, konkrečiai su voru, realizuojasi fobijoje.  Negalima atmesti, kad šių vaizdinių įsiminimas vaiko atmintyje, skatina streso būseną, kuri išgyvenama kartu su motina nėštumo ir gimdymo metu. Šią mintį patvirtina stebėjimai: gyvačių baimė, gąsdinančio jų vaizdo atsiradimas sapnuose  stebima pas asmenis, kurie gimė pridusę, su tampriai apsisukusia apie kakliuką virkštele ir vėlesniu gaivinimu ir kartu motinos stresu. Kitas pavyzdys. Pagal padavimus, motinos išgąstis  gali paskatinti apgamų, su kuriomis gimsta vaikas, atsiradimą. Mokslininkų visa kolekcija surinktų stebėjimų patvirtina šį liaudies prietarą, o jų atsiradimo mechanizmas turi teoretinį pagrindimą.    

Panašiu būdu įvairios akušerinės situacijos ir aktyvūs specialistų veiksmai gelbstint vaiką, nepriklausomai nuo jų kryptingumo, pasilieka, atrodo, nieko nesuprantančio dar negimusio ir naujagimio atmintyje. Netiesa, jis atsimena! Prisimena jo pasąmonė ir po gimimo dalyvauja mąstymo būdo formavimuisi ir elgesio taktikai.

Pre- ir perinatalinė psichologija – tai ne naujas psichologijos skyrius, ne naujas dalykas, o kitas, visiškai naujas mąstymo būdas, pasaulėžiūra. Norėtųsi tikėti, kad pre- ir perinatalinės psichologijos žinios suvaidins savo vaidmenį mažinant žmonių, gimusių su prenataline psichine trauma, skaičių, kurios lygis šiandien vertinamas kaip epidemija. Jos profilaktikai kartais pakanka elementarios būsimų tėvų ir jų aplinkos informacijos apie galimas vaikų kančias ir jų sukeliančias priežastis. Naujos žinios apie vaiko iki gimimo psichinį gyvenimą nustatys būsimų tėvų mąstymo ir elgesio  būdą jų būsimų vaikų laimingo likimo vardan.

Vienas iš pirmų rimtų klausimų, kuriuos užduoda vaikas: „Iš kur atsiranda vaikai?“ Atsakymas, kurį pateikia tėvai, tampa lemiamu vaikui suvokti save. Tačiau, kaip mes žinome, atsakymas beveik visada yra nepatenkinamas. Anksčiau žmonės ieškojo atsakymo pasakose, mituose, pavyzdžiui, kad vaiką atneša gandrai ir pn. Tvirtinimams, kad mažyliai atsiranda iš motinos pilvo, vaikai lieka daugiau ar mažiau abejingi. Tokiu būdu, esminis asmenybei klausimas apeinamas ir pas kiekvieną pasilieka pojūtis, kad nuo jo slepia kažką žinomo. 

Kokią reikšmę man turi devyni gyvenimo mėnesiai moters kūne? Ką aš ten jaučiau ir išbandžiau? Tokie klausimai mūsų šiuolaikinėje kultūroje vis dar atrodo nerimti ir tik vaikas gali klausti apie tokius dalykus.

Pirmi stambūs pasiekimai dėl klausimo: “Ar išties mano gimimas man toks reikšmingas?“ buvo padaryti  dar 20 amžiaus trečiame dešimtmetyje. Jau tuo metu buvo teigiama, kad gimimą lydi išgyvenimai ir kad „atėjimo į pasaulį“ pirma patirtis laiduoja mūsų būsimos patirties ir vystymosi patvarius esminius modelius. Šiuos modelius neretai galima pastebėti psichiškai netvirtuose, nepastoviuose pacientų pojūčiuose. Tamsos baimė arba klaustrofobija, gali būti individo gimimo trauminės patirties aidas, taip pat, kaip poreikis būti grupėje, specialiai apsaugotose vietose. Tai gali būti pirminio saugumo poreikio rezultatas, patirtas mūsų pirmuose namuose – gimdoje.

Mums vis dar labai keista įsivaizduoti mažylį arba negimusį vaiką, kuriais mes jau kartą buvome, nors dabar visiems aišku, kad vaikas, kuriuo mes kadaise buvome, toliau gyvena pas suaugusį, kuriuo mes tapome. Mes jaučiame sunkumą, kada mums reikia pripažinti negimusį vaiką arba naujagimį mūsų viduje.

Mums būtina susipažinti su gimimo psichologija ir žmogaus gyvenimu iki gimimo. Tai leis kiekvienam geriau suprasti  jo pačio gimimo ir tuo metu įgautos patirties reikšmę. Tai skatina padaryti esminiai  pastarojo laikotarpio pakitimai, bandant pažinti pačius save. Neabejotina, kad artimiausiu metu atsivers nauji horizontai, kadangi tam pagrindus padėjo daugelio disciplinų tyrimai.

Gimimas mums, žmonėms, yra sąlyginai traumuojanti patirtis. Tai nulemia mūsų vertikalios padėties ir mūsų sąlyginai didelių smegenų biologiniai faktoriai. Abu šie evoliuciniai įvykiai pareikalavo, kad žmonės gimtų anksčiau, nei tai būtų jiems geriau.

 Analogiškai grauduliui, kurį sukelia mums gyvenimas iki gimimo ir gimimo faktas, egzistuoja dargi didesnis nepasitikėjimas savimi ir gilus nenoras atidžiau panagrinėti mūsų gilias emocijas. Nežiūrint į visus teigiamus pokyčius akušerinėje praktikoje, mediko-technologinis požiūris, kuris egzistuoja šiuolaikiniuose gimdymo namuose, neužkerta kelio visų rūšių psichologinei traumai, kurią mes patiriame gimdymo metu ir iškart po jo.

Kai tik mes bandome  suprasti pačias ankstyviausias gyvenimo stadijas, atsiranda antras sunkumas – mes neturime tokios prieigos prie mūsų gimimo ir gyvenimo įsčiose, kokį turime tolimesniame ankstyvame laikotarpyje, pavyzdžiui, pradėjus lankyti vaikų darželį. Dabar jau pripažinta, kad dauguma iš mūsų ankstyvosios patirties  parodyta ir paslėpta pasakose apie kitus pasaulius ir mūsų religinėje vaizduotėje. Tikėjimas gerove ir saugumas, kuriuos Aukščiausias gali garantuoti, arba socialinė utopija netrikdomo ir taikaus karaliavimo  žemėje, gali būti išreikštas noras grįžti į prenatalinį rojų. Įdiegta prenatalinės praktikos baimė,  gali pasireikšti pragaro ir amžinos bausmės fantazijose.

Abu aukščiau paminėti sunkumai, privedė prie trečios problemos – būtent – paneigimas bet kokio ryšio tarp pačių ankstyviausių  ir tolimesnių gyvenimo stadijų. Tačiau mes vis dar atsiliekame toli nuo pačio mažiausio vaiko mumyse, pasikliaujame išorinėmis normomis ir leidžiame nustatyti, ką daryti su mūsų naujagimiais ir negimusiais vaikais.

Tol, kol mes neigsime bet kokį asmeninį mūsų gyvenimo iki gimimo supratimą, mūsų gimimą ir pačius ankstyviausius vaikystės metus, kol mes ignoruosime ankstyvos patirties reikšmę pilnesniam žmogaus gyvenimo supratimui, mes pasmerkti mūsų negimusių ir gimusių palikuonių nesupratimui. Tokiais atvejais ir sekančios kartos pasiliks neapsaugotos nuo aklo kopijavmo tokio pačio nepataisyto ir trauminės patirties bei pergyvenimų, kurie paslėpti, tačiau yra veikiantys ir aktyvūs mūsų pasąmonėję.

Vis dėlto buvusi prenatalinio žmogaus egzistavimo  paneigimo tendencija kol kas nepilnai įveikta, ir mes vis dar gyvename jos poveikyje. Mes vis dar veikiami klaidingai išankstinei nuomonei, kad negimęs vaikas ir naujagimis nieko nejaučia, neturi sąmonės, neturi  sugebėjimo įsiminti.


Viešoji įstaiga "Mama, tėtis ir Aš"
Nėščiųjų sveikatingumo mokykla
Tauro g. 10, LT-51421 Kaunas
Tel. (8 ~ 37) 348357, 764262
Mob. 8 ~ 687 64757
8 ~ 689 56446
El. paštas: semetar@takas.lt